Virdžinija yra Jehovos liudytoja. Moteris turi sunkią negalę – ją vargina „užrakinto žmogaus“ sindromas. Jos kūnas visiškai paralyžiuotas. Ji mato ir girdi, gali atsimerkti ir užsimerkti, kiek pajudinti galvą, bet negali kalbėti ir valgyti. Anksčiau Virdžinija buvo sveika ir energinga. Tačiau vieną 1997-ųjų rytą pakaušyje ji pajuto aštrų nesiliaujantį skausmą. Vyras nuvežė Virdžiniją į ligoninę. Tą patį vakarą ji paniro į komą. Po dviejų savaičių moteris atsibudo intensyviosios terapijos skyriaus palatoje, paralyžiuota, prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Keletą dienų ji nieko negalėjo atsiminti, net kas tokia esanti.

 Virdžinija pasakoja, kaip viskas klostėsi toliau: „Atmintis pamažu grįžo. Aš karštai meldžiausi, nenorėjau mirti ir palikti savo sūnelio be motinos. Kad įgaučiau stiprybės, bandžiau prisiminti visas, kokias tik žinojau, Biblijos eilutes.

 Paskui iš intensyviosios terapijos skyriaus gydytojai mane perkėlė kitur. Šešis mėnesius gydžiausi įvairiose ligoninėse ir reabilitacijos centre. Galiausiai grįžau namo. Buvau visiškai paralyžiuota, priklausoma nuo kitų. Apėmė neviltis, jaučiausi nenaudinga – nei žmonėms, nei Jehovai. Nerimavau, kaip reikės pasirūpinti sūnumi.

 Pradėjau skaityti bendratikių, kurių aplinkybės buvo panašios į mano, gyvenimo istorijas ir nustebau, kiek daug jie galėjo padaryti dėl Jehovos. Pamažu ėmiau keisti savo požiūrį – stengiausi susitelkti į tai, ką galiu daryti. Kai buvau sveika, laiko dvasinei veiklai turėjau nedaug, o dabar visos mano dienos buvo laisvos. Tad užuot savęs gailėjusi, nusprendžiau stiprinti savo santykius su Jehova.

 Išmokau naudotis kompiuteriu. Rašau naudodamasi programine įranga, reaguojančia į mano galvos judesius. Be abejo, tai išvargina, bet šios technologijos leidžia man studijuoti Bibliją ir laiškais dalytis tiesos žinia su kitais. Susikalbėti su lankytojais man padeda lenta su raidynu. Pašnekovas rodo po vieną raidę ir jeigu pasirenka ne tą, aš plačiai atsimerkiu, o jeigu rodo teisingą, užsimerkiu. Iš raidžių formuluojame žodžius ir sakinius. Sesės, kurios daug laiko praleidžia su manimi, taip gerai mane pažįsta, kad jau atspėja, ką noriu pasakyti. Tiesa, kartais ir prašauna – tada visoms būna smagaus juoko.

 Džiaugiuosi galėdama dalyvauti bendruomenės veikloje. Prie sueigų prisijungiu vaizdo konferenciniu ryšiu. Savo komentarus atspausdinu ir paprašau, kad per sueigą, kai vyksta aptarimas, kas nors juos perskaitytų. Su grupele bendratikių kas mėnesį susijungiame pasižiūrėti internetinės televizijos JW Broadcasting laidos. a

 „Užrakinto žmogaus“ sindromu sergu jau 23 metai. Kartais apima liūdesys, bet stengiuosi vyti jį šalin – meldžiuosi, bendrauju su broliais ir sesėmis, aktyviai dalyvauju dvasinėje veikloje. Bendruomenė man visokeriopai padeda, tad jau daugiau kaip šešerius metus galiu tarnauti pagalbine pioniere. Savo sūnui Alesandrui visada stengiausi rodyti gerą pavyzdį. Dabar jis jau vedęs ir yra bendruomenės vyresnysis; abu su žmona tarnauja pionieriais.

 Dažnai mąstau apie tai, ką galėsiu daryti gyvendama rojuje. Didžiausias mano troškimas – kalbėti apie Jehovą savo pačios balsu. Taip pat laukiu, kai galėsiu vaikštinėti palei upelį ir grožėtis nuostabiu kraštovaizdžiu. Pastaruosius du dešimtmečius mane maitina skystu maistu per vamzdelį, tad nekantrauju, kada pati galėsiu nusiskinti obuolį nuo obels ir vėl pajusti šio vaisiaus skonį. Kadangi esu italė, be abejo, gaminsiu ir valgysiu savo mėgstamus patiekalus, tarp jų ir picą.

 „Išgelbėjimo vilties šalmas“ visą laiką saugo mano protą nuo slogių minčių (1 Tesalonikiečiams 5:8). Dažnai įsivaizduoju save naujajame pasaulyje ir tai man padeda išlaikyti džiaugsmą. Nors dabar esu sukaustyta ligos, žinau, kad mano vargai greitai baigsis. Kai žemėje viešpataus Dievo Karalystė, galėsime džiaugtis tikru gyvenimu (1 Timotiejui 6:19; Mato 6:9, 10).“