Daugumai jaunuolių net nekyla minčių apie kieno nors slaugymą. Juk tėvai problemų dėl sveikatos tikriausiai neturės dar ilgai.

 Tačiau ką daryti, jeigu tėtis ar mama vis dėlto suserga, kai tebesi visai jaunas? Štai dviejų tą patyrusių merginų pasakojimai.

•  Emalainos pasakojimas

•  Emilijos pasakojimas

 Mano mama kenčia nuo Elerso-Danloso sindromo – chroniškos, skausmingos ligos, pažeidžiančios sąnarius, odą ir kraujagysles.

 Ši liga nepagydoma, ir per pastaruosius dešimt metų mamos būklė tik blogėjo. Retkarčiais jos kraujo tyrimai būna tokie blogi, jog kyla pavojus gyvybei, arba užeina nepakeliami skausmai, ir ji nebenori gyventi.

 Mūsų šeimoje visi yra Jehovos liudytojai, todėl daug paguodos sulaukiame iš savo bendruomenės. Štai viena mano bendraamžė neseniai atsiuntė atviruką, kuriame rašė, kad labai mus myli ir kad bet kada galime kreiptis į ją pagalbos. Kaip gera turėti tokių draugų!

 Be to, labai paguodžia Biblija. Pavyzdžiui, mano vienos mėgstamiausių eilučių yra Psalmyno 34:19, kur sakoma „Viešpats arti tų, kurie sielojasi“, taip pat Hebrajams 13:6: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu“.

 Pastaroji mintis man ypač prasminga. Labiausiai už viską bijau netekti mamos. Be galo ją myliu, džiaugiuosi kiekviena drauge praleista diena. Toji Biblijos eilutė padeda man į ateitį žvelgti optimistiškai, kad ir kas nutiktų.

 Tiesa, bijau dar vieno dalyko. Elerso-Danloso sindromas yra paveldimas. Mamai jį perdavė jos mama. Taip, šią ligą paveldėjau ir aš. Bet Hebrajams 13:6 mane patikina, kad ir šiuo atveju Jehova bus „mano padėjėjas“.

 Tad stengiuosi vertinti tai, ką turiu dabar ir negyventi praeitimi, nesijaudinti dėl ateities. Jei tai, ką mama pajėgia daryti dabar, lyginčiau su tuo, ką nuveikdavo anksčiau, pulčiau į depresiją. Biblijoje sakoma, kad dabartiniai sunkumai tėra „laikinas lengvas prispaudimas“, lyginant su viltimi gyventi amžinai ir niekada nesirgti (2 Korintiečiams 4:17; Apreiškimo 21:1–4).

 Pamąstyk. Kas padeda Emalainai neprarasti optimizmo? Kaip tu gali išlikti optimistiškai nusiteikęs, kai užgriūva sunkumai?

 Kai dar mokiausi mokykloje, tėtis susirgo depresija ir staiga tapo tarsi visai kitu žmogumi. Ir štai jau penkiolika metų jam vis pasikartoja liūdesio, nepagrįstos baimės ir nerimo priepuoliai. Kaip skaudu tikriausiai yra pasiduoti liūdesiui žinant, kad taip jaustis nėra jokios logiškos priežasties!

 Esame Jehovos liudytojai, tad sulaukiame daug palaikymo iš savo bendratikių. Jie tokie malonūs, supratingi, tėčiui niekada neleidžia jaustis nereikalingam bendruomenėje. Matydama, kaip tėtis ištveria savo ligą, myliu jį vis labiau.

 Ilgiuosi savo „ankstesniojo“ tėčio – to, kuris buvo laimingas, nevarginamas nerimo ir kančios. Man labai gaila, kad jam nuolat tenka kovoti su nematomu, tik jo mintyse esančiu priešu.

 Vis dėlto tėtis stengiasi išlaikyti teigiamą nuostatą. Neseniai užėjus ypač sunkiam laikotarpiui, sukaupęs jėgas jis kasdien paskaitydavo Bibliją, bent kelias eilutes. Tai jį labai stiprino. Regis, toks paprastas įprotis, bet nepaprastai svarbus. Tuo „juodu“ periodu didžiavausi savo tėčiu kaip niekada anksčiau.

 Man labai patinka Nehemijo 8:10 užrašyti žodžiai: „Džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė.“ Tikra tiesa. Džiaugsmas, kurį jaučiu bendruomenėje, aktyviai dalyvaudama jos veikloje, pripildo mano širdį, kai būnu nusiminusi. Tas džiaugsmas manęs neapleidžia visą dieną. Tėčio pavyzdys patikina: nesvarbu, kokie sunkumai užgriūtų, Jehova visada mums padės.

 Pamąstyk. Kaip Emilija palaiko sergantį tėtį? Kaip tu galėtum padėti kam nors, kas kenčia nuo depresijos?