Apreiškimas 7:1–17

  • Keturi angelai laiko pražūtingus vėjus (1–3)

  • 144 000 užantspauduotųjų (4–8)

  • Milžiniška minia (9–17)

7  Paskui aš išvydau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose ir laikančius keturis žemės vėjus, kad tie vėjai nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius.  Ir pamačiau kitą angelą, kylantį iš rytų*. Jis turėjo gyvojo Dievo antspaudą ir garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai:  „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol pažymėsime antspaudu+ mūsų Dievo vergų kaktas!“+  Ir išgirdau užantspauduotųjų skaičių – 144 000+ užantspauduotųjų iš visų Izraelio sūnų giminių:+  iš Judo giminės 12 000 užantspauduotųjų,iš Rubeno giminės 12 000,iš Gado giminės 12 000,  iš Ašero giminės 12 000,iš Naftalio giminės 12 000,iš Manaso+ giminės 12 000,  iš Simeono giminės 12 000,iš Levio giminės 12 000,iš Isacharo giminės 12 000,  iš Zabulono giminės 12 000,iš Juozapo giminės 12 000ir iš Benjamino giminės 12 000 užantspauduotųjų.  Paskui regėjau milžinišką minią žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų,+ ir jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Jie stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais rūbais,+ su palmių šakomis rankose+ 10  ir garsiu balsu šaukė: „Mūsų išgelbėjimas – iš Dievo, sėdinčio soste,+ ir Avinėlio!“+ 11  O visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius+ ir keturias būtybes, parpuolė priešais sostą ant kelių ir nusilenkę iki žemės pagarbino Dievą 12  sakydami: „Amen! Gyrius, šlovė ir garbė per amžių amžius mūsų išmintingajam, padėkos vertam, galingajam, stipriajam Dievui.+ Amen!“ 13  Vienas iš vyresniųjų tarė man: „Kas yra tie apsirengusieji baltais rūbais+ ir iš kur jie atėjo?“ 14  Aš iškart jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai, kas jie.“ Jis man tarė: „Čia tie, kurie pergyveno didįjį suspaudimą.+ Jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju.+ 15  Todėl jie yra priešais Dievo sostą ir dieną naktį jo šventykloje eina jam tarnystę. Sėdintysis soste+ išskleis virš jų savo palapinę.+ 16  Jie nebealks ir nebetrokš, nesvilins jų nei saulė, nei jokia kaitra,+ 17  nes Avinėlis,+ esantis šalia* sosto, ganys juos+ ir ves prie gyvybės vandens šaltinių.+ Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių.“+

Išnašos

Pažod. „nuo saulėtekio“.
Pažod. „viduryje“.