Skaičių 14:1–45
14 Tada visa bendruomenė ėmė aimanuoti, žmonės šaukė ir dejavo kiaurą naktį.+
2 Izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną+ ir jiems priekaištavo. „Geriau jau būtume išmirę Egipto krašte arba gavę galą šioje dykumoje! – kalbėjo jie. –
3 Kam Jehova veda mus į tą kraštą? Kad žūtume nuo kalavijo?+ Juk mūsų žmonos ir vaikai ten taps grobiu!+ Ar nebūtų geriau sugrįžti į Egiptą?!“+
4 Jie netgi pradėjo tartis: „Pasiskirkime sau vadą ir grįžkime į Egiptą!“+
5 Tai girdėdami Mozė ir Aaronas visos susirinkusios Izraelio bendruomenės akivaizdoje parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės.
6 O Nūno sūnus Jozuė+ ir Jefunės sūnus Kalebas+ – du iš vyrų, siųstų žvalgyti krašto, – persiplėšė drabužius
7 ir sakė visai Izraelio bendruomenei: „Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra geras, labai geras.+
8 Jeigu Jehova bus maloningas, tikrai įves mus į tą kraštą. Jis atiduos mums žemę, tekančią pienu ir medumi.+
9 Tik nemaištaukite prieš Jehovą ir nebijokite to krašto žmonių,+ nes jie mums – lengvas grobis*. Jų niekas nesaugo, o su mumis – Jehova.+ Nebijokite jų!“
10 Tačiau visa bendruomenė norėjo užmušti juos akmenimis.+ Tada prie Susitikimo Palapinės izraelitams apsireiškė Jehovos šlovė.+
11 Jehova tarė Mozei: „Ar ilgai ši tauta mane niekins?!+ Kiek dar jie netikės manimi? Juk matė tiek ženklų, kuriuos padariau jų akivaizdoje.+
12 Tuoj siųsiu jiems marą ir jų atsikratysiu, o iš tavęs iškildinsiu didelę tautą, galingesnę už šitą.“+
13 Bet Mozė sakė Jehovai: „Tada egiptiečiai, iš kurių savo didžia galybe išgelbėjai šią tautą, apie tai išgirdę+
14 viską papasakos šio krašto gyventojams. O juk ir jie girdėjo, kad tu, Jehova, esi su šiais žmonėmis+ ir kalbi su jais akis į akį.+ Tu esi Jehova, ir tavo debesis yra virš jų. Dieną tu eini jų priešaky debesies stulpe, naktį – ugnies stulpe.+
15 Jei leisi šiems žmonėms išsyk pražūti, tautos, kurios girdėjo apie tavo šlovę, kalbės:
16 ‘Jehova nepajėgė nuvesti šių žmonių į kraštą, kurį buvo jiems prisiekęs atiduoti, tad išgalabijo juos dykumoje.’+
17 Todėl meldžiu, Jehova, tebūna akivaizdi tavoji galia, nes duodamas pažadą sakei:
18 ‘Jehova yra lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės,+ jis atleidžia kaltę ir nusižengimą, tačiau nepalieka kaltojo nenubausto ir baudžia už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos.’+
19 Dėl savo didžios ištikimosios meilės atleiski šiai tautai jos nusižengimą, taip kaip atleisdavai iki šiol nuo pat išėjimo iš Egipto.“+
20 Jehova atsakė: „Atleidžiu jiems, kaip prašei.+
21 Kaip aš gyvas, žemė bus pilna Jehovos šlovės.+
22 Bet nė vienas iš tų, kurie mėgino mano kantrybę+ – jau dešimt kartų – ir neklausė mano balso,+ nors buvo matę mano šlovę ir visus darbus+ Egipte ir dykumoje,
23 neregės krašto, kurį duoti pažadėjau jų protėviams. Tie, kurie manęs negerbia, jo nepamatys.+
24 O savo tarną Kalebą,+ visai kitokios dvasios žmogų, man visa širdimi atsidavusį, tikrai įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo įžengęs, ir jo palikuoniai jį paveldės.+
25 Kadangi slėnyje gyvena amalekiečiai ir kanaaniečiai,+ rytoj turite apsigręžti ir keliauti atgal į dykumą Raudonosios jūros link.“+
26 Jehova tarė Mozei ir Aaronui:
27 „Kiek dar ši nedora bendruomenė murmės prieš mane?+ Girdėjau izraelitų murmėjimą.+
28 Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – skelbia Jehova, – padarysiu jums tai, ką girdėjau jus kalbant.+
29 Jūsų lavonai gulės šioje dykumoje.+ Iš visų surašytųjų – tų, kuriems 20 ir daugiau metų, – iš visų, kurie murmėjo prieš mane,+
30 nė vienas neįeis į kraštą, kurį prisiekiau* atiduoti jums gyventi,+ išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.+
31 Ten įvesiu jūsų vaikus, kurie, pasak jūsų, turėjo tapti grobiu.+ Duosiu jiems pažinti kraštą, į kurį įžengti nepanorėjote.+
32 O jūsų lavonai liks gulėti dykumoje.
33 Ir jūsų vaikams dar 40 metų teks ganyti gyvulius tyrlaukiuose+ ir kentėti dėl jūsų neištikimybės*, kol jūs visi iki vieno šioje dykumoje išmirsite.+
34 Kraštą žvalgėte 40 dienų,+ tad 40 metų+ – už kiekvieną dieną po metus, metus už dieną – turėsite kentėti dėl savo nusikaltimo. Tada žinosite, ką reiškia man priešintis*.
35 Tai sakau aš, Jehova. Štai ką padarysiu šiai nedorai bendruomenei, susibūrusiai prieš mane: jie susilauks galo šitoje dykumoje, žus šioje dykynėje.+
36 Kadangi vyrai, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto, sugrįžę skleidė apie kraštą blogas kalbas+ ir sukurstė visą bendruomenę prieš Mozę murmėti,
37 kadangi tie vyrai peikė tą kraštą, jie bus nubausti – kris negyvi Jehovos akivaizdoje.+
38 Iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto, tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas liks gyvi.’“+
39 Mozė perdavė šiuos žodžius izraelitams ir žmonės ėmė labai sielotis.
40 Rytą jie atsikėlė anksti ir rengėsi žygiuoti į krašto kalnagūbrius. „Štai mes pasiruošę eiti į tą vietą, apie kurią Jehova kalbėjo, mes pripažįstame, kad nusidėjome“,+ – sakė jie.
41 Mozė jiems tarė: „Kodėl vėl priešinatės Jehovos įsakymui? Jūsų sumanymas nebus sėkmingas.
42 Niekur neikite, nes Jehova jums nepadės. Priešai jus nugalės!+
43 Ten susidursite su amalekiečiais ir kanaaniečiais+ ir krisite nuo kalavijo. Nusigręžėte nuo Jehovos, todėl Jehova jums nepadės.“+
44 Bet jie užsispyrė ir leidosi krašto kalnagūbrių link.+ O Jehovos Sandoros Skrynia ir Mozė nepajudėjo iš stovyklos.+
45 Kalnagūbriuose gyvenantys amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileidę žemyn puolė juos ir nusivijo iki pat Hormos.+
Išnašos
^ Pažod. „jie mums – duona“.
^ Pažod. „pakėliau ranką“.
^ Pažod. „paleistuvystės“.
^ Arba „laikyti mane priešu“.
