Jobo 26:1–14
26 Tada Jobas tarė:
2 „O kaip tu padėjai bejėgiui!
Kaip pagelbėjai nusilpusiai rankai!+
3 Kaip paprotinai stokojantį išminties!+
Kaip dosniai pasidalijai išmanymu!
4 Ir ką tu mėgini pamokyti?
Kas paakino tave šitaip kalbėti?*
5 Gelmėj, žemiau nei vandenys su jų gyventojais,prieš Dievą dreba tie, kuriuos mirtis pakirto.
6 Juk kapas* prieš jį nuogas+ir pragarmė* atidengta.
7 Šiaurinį skliautą* jis išskleidžia viršum tuštumos,+ant nieko pakabina žemę.
8 Ir vandenį jis įriša į debesis,+bet tie nuo savo svorio nepratrūksta, –
9 taip sostą savąjį uždengia,debesį ant jo užtraukia.+
10 Jis brėžia ribą tarp dangaus ir vandenų+ir šviesą atriboja nuo tamsos.
11 Dangaus šulai drebėte dreba,apstulbsta, kai jis pagrūmoja.
12 Sava galia išjudina jis jūrą,+sudrasko jūrų milžiną*+ savąja išmone.
13 Jis pūsteli – ir dangus nuskaidrėja,savo ranka prismeigia vikruolę gyvatę.
14 Ir tai tik Dievo kelių pakraščiai,+tik jo galybės šnabždesį mes girdime.
O kas suvoktų jo galybės griausmą?“+