Mato 14:1–36
14 Tuo metu apie Jėzų išgirdo tetrarchas* Erodas*.+
2 Jis sakė savo tarnams: „Tai Jonas Krikštytojas. Jis buvo prikeltas iš mirusių, todėl ir turi galią daryti tokius darbus.“+
3 Erodas buvo Joną suėmęs, sukaustęs ir uždaręs kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.+
4 Mat Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti.“+
5 Erodas norėjo jį nužudyti, bet bijojo žmonių, nes jie laikė Joną pranašu.+
6 Kartą per Erodo gimtadienio šventę+ Erodiados duktė šoko svečiams ir taip Erodui patiko,+
7 kad tas pažadėjo, net prisiekė, duoti jai, ko tik paprašys.
8 Savo motinos primokyta, ji tarė: „Duok man čia ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“+
9 Karalius nusiminė, tačiau dėl to, kad svečių akivaizdoje buvo prisiekęs, liepė patenkinti jos prašymą
10 ir pasiuntė į kalėjimą kareivį, kad nukirstų Jonui galvą.
11 Jono galva buvo atnešta ant lėkštės ir paduota merginai, o ši nunešė ją motinai.
12 Jono mokiniai atėję paėmė kūną ir palaidojo, tada nuėję viską papasakojo Jėzui.
13 Išgirdęs tokią žinią, Jėzus iš ten nuplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vienas, tačiau žmonės apie tai sužinojo ir pėsčiomis iš savo miestų atėjo pas jį.+
14 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių,+ ir jis ėmėsi gydyti jų ligonius.+
15 Vakare mokiniai priėję tarė jam: „Vieta nuošali ir valanda jau vėlyva. Paleisk žmones, kad nuėję į kaimus nusipirktų maisto.“+
16 Bet Jėzus atsakė: „Jiems nereikia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“
17 Jie tarė: „Tai kad nieko neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis.“
18 Jis pasakė: „Atneškite man.“
19 Paskui paliepė minioms susėsti ant žolės. Jėzus paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir tarė palaiminimą.+ Tada laužė duoną, davė mokiniams, o šie dalijo žmonėms.
20 Visi pavalgė iki soties ir buvo surinkta dvylika pilnų pintinių atlikusių gabaliukų.+
21 O valgančių buvo apie penkis tūkstančius vyrų, taip pat daug moterų ir vaikų.+
22 Iškart po to Jėzus liepė savo mokiniams sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą krantą, kol jis paleisiąs minias.+
23 Galiausiai, paleidęs minias, Jėzus užlipo ant kalno pasimelsti.+ Tą vėlų metą jis buvo ten vienas.
24 Tuo tarpu valtis jau buvo labai* nutolusi nuo kranto; ją daužė bangos, nes pūtė priešinis vėjas.
25 Ir štai nakties ketvirtosios sargybos metu* Jėzus atėjo pas juos ežero paviršiumi.
26 Pamatę jį einantį vandeniu, mokiniai nustėro. „Tai šmėkla!“ – suriko jie ir baimės apimti ėmė šaukti.
27 Jėzus iškart prabilo į juos: „Drąsiau, čia aš! Nebijokite!“+
28 Petras atsiliepė: „Jei čia tu, Viešpatie, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
29 Jėzus tarė: „Ateik!“ Petras išlipo iš valties ir pradėjo eiti vandens paviršiumi link Jėzaus.
30 Bet matydamas vėjo smarkumą nusigando ir ėmė skęsti. „Viešpatie, gelbėk mane!“ – sušuko.
31 Jėzus tuojau ištiesė ranką ir sugriebė jį. Jis pasakė: „Ko suabejojai, mažatiki?“+
32 Kai juodu įlipo į valtį, vėjas nurimo.
33 Kiti valtyje parpuolė prieš jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
34 Atplaukę į kitą pusę, į Genezaretą, jie išlipo į krantą.+
35 Pažinę jį, vietiniai pranešė apie jį apylinkėse ir žmonės atvedė jam visus ligonius.
36 Jie maldavo Jėzų, kad leistų paliesti bent jo drabužio kutus,+ ir kas tik palietė, pasveiko.
Išnašos
^ Romos imperatoriaus statytinis.
^ Pažod. „daug stadijų“. Žr. priedą B14.
^ Mūsų laiku toji sargyba truktų maždaug nuo trečios valandos nakties iki šeštos ryto.
