Mato 21:1–46
21 Jiems artinantis prie Jeruzalės ir jau esant netoli Betfagės, ant Alyvmedžių kalno*, Jėzus pasiuntė du mokinius+
2 sakydamas: „Eikite į kaimą, esantį priešais, ir įėję tuojau pamatysite pririštą asilę ir asilaitį su ja. Atriškite juos ir atveskite man.
3 O jeigu koks nors žmogus jums ką sakytų, tarkite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir jis iš karto juos paleis.“
4 Taip turėjo išsipildyti pranašo žodžiai:
5 „Sakykite Siono dukrai: ‘Štai pas tave atjoja tavo karalius.+ Jis romaus būdo+ ir sėdi ant asilo, ant asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.’“+
6 Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus liepė,+ –
7 atvedė asilę su asilaičiu. Jie apklojo juos savo apsiaustais ir Jėzus ant asilaičio atsisėdo.+
8 Dauguma iš minios tiesė ant kelio savo apsiaustus,+ kiti ėmė kirsti ir kloti ant kelio medžių šakas.
9 Žmonės, einantys pirma jo ir sekantys iš paskos, šaukė: „Dieve, sergėk Dovydo Sūnų!+ Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+ Tu, kuris esi aukštybėse, sergėk jį!“+
10 Kai jis įžengė į Jeruzalę, visas miestas sujudo ir ėmė klausinėti: „Kas jis toks?“
11 Žmonės sakė: „Tai pranašas Jėzus+ iš Galilėjos, iš Nazareto!“
12 Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus, kurie joje prekiavo ir pirko. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus+
13 ir pasakė: „Parašyta: ‘Mano namus vadins maldos namais’,+ o jūs iš jų darote plėšikų landynę.“+
14 Šventykloje prie jo susirinko aklų ir luošų, ir jis juos išgydė.
15 Matydami Jėzaus nuostabius darbus ir girdėdami berniukus, šaukiančius šventykloje: „Dieve, sergėk Dovydo Sūnų!“,+ aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ėmė piktintis+
16 ir sakė jam: „Ar girdi, ką jie kalba?“ Jėzus atsakė: „Taip. Negi nesate skaitę: ‘Į vaikų ir kūdikių lūpas įdėjai gyrių’?“+
17 Tada Jėzus išėjo iš miesto, nukeliavo į Betaniją ir tenai apsinakvojo.+
18 Anksti rytą Jėzus patraukė atgal į miestą. Kelyje jis pasijuto alkanas.+
19 Pamatęs šalia kelio figmedį priėjo, tačiau vaisių ant jo nerado – tik lapus.+ Todėl pasakė: „Tegul per amžius nebebus ant tavęs vaisiaus.“+ Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.
20 Mokiniai tai pamatę stebėjosi: „Kaip tas figmedis taip greitai nudžiūvo?“+
21 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, gebėsite padaryti ne tik tai, ką aš padariau su figmedžiu. Jūs pasakysite šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, ir taip įvyks.+
22 Jei tikėsite, gausite visa, ko tik maldoje prašytumėte.“+
23 Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė joje mokyti. Aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji priėjo prie jo ir paklausė: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“+
24 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu ir aš jus vieno dalyko. Jeigu man pasakysite, tai ir aš pasakysiu, kokią turiu teisę tai daryti.
25 Kas Jonui suteikė teisę krikštyti – dangus ar žmonės?“ Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis klaus mūsų: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’+
26 O jei sakysime, kad žmonės, reikės bijoti minios, nes jie visi laiko Joną pranašu.“
27 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet jis tarė jiems: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti.
28 Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du vaikus. Priėjęs prie pirmojo paliepė: ‘Vaike, eik šiandien padirbėti vynuogyne.’
29 Tas atsakė: ‘Neisiu’, bet paskui apsigalvojo ir nuėjo.
30 Priėjęs prie antrojo, tėvas ir jam liepė eiti padirbėti. Šis atsiliepė: ‘Gerai, viešpatie’, bet nenuėjo.
31 Kuris iš tų dviejų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis.“ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: greičiau jau mokesčių rinkėjai ir paleistuvės* įeis į Dievo Karalystę negu jūs.
32 Jonas juk atėjo pas jus parodyti teisumo kelio, bet jūs juo netikėjote. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės juo patikėjo,+ o jūs, nors ir matėte tai, neapsigalvojote ir netikėjote.
33 Pasiklausykite kito palyginimo. Vienas vynuogininkas pasodino vynuogyną,+ aptvėrė tvora, iškasė jame vynuogių spaudyklą, pastatė bokštą+ ir išnuomojęs žemdirbiams iškeliavo svetur.+
34 Kai vaisiai sunoko, jis pasiuntė pas žemdirbius savo vergus paimti jo vaisių dalies.
35 Bet žemdirbiai čiupo tuos vergus ir vieną sumušė, kitą nužudė, trečią akmenimis užmušė.+
36 Tada jis pasiuntė kitus vergus – daugiau negu pirmąsyk, – bet anie padarė su jais tą patį.+
37 Galiausiai šeimininkas pasiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’
38 Pamatę sūnų, žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas.+ Eime, nužudykime jį, ir jo palikimas atiteks mums!’
39 Jie pagriebė jį, ištempė iš vynuogyno ir nužudė.+
40 Taigi ką vynuogyno šeimininkas atvykęs padarys su tais žemdirbiais?“
41 Jie atsakė jam: „Tų nedorėlių laukia baisus galas – šeimininkas juos išgalabys, o vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams ir šie metui atėjus atiduos jam jo vaisių dalį.“
42 Jėzus jiems tarė: „Ar niekada Raštuose neskaitėte: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu*.+ Tai Jehovos padaryta, tai nuostabus reginys’?+
43 Todėl jums sakau: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai gerų vaisių.
44 Ir kas ant to akmens pargrius, tas užsimuš;+ ant kurio tas akmuo užkris, tą sutrins.“+
45 Išgirdę jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad jis kalba apie juos.+
46 Jie norėjo Jėzų suimti, bet bijojo liaudies, nes ši laikė jį pranašu.+
