Mokytojo 1:1–18
1 Mokytojo*,+ Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus,+ žodžiai.
2 „Tuštybių tuštybė! – sako mokytojas. –
Tuštybių tuštybė! Viskas yra tuštybė!“+
3 Kokia žmogui nauda iš viso sunkaus darbo,kurį dirba po saule?+
4 Viena karta praeina, ateina kita,o žemė lieka* per amžius.+
5 Saulė pakyla, nusileidžiair skuba atgal, kad vėl patekėtų.+
6 Vėjas pučia į pietus, pasisuka į šiaurę,sukasi ir sukasi ratais, švilpia vis tuo pačiu keliu.
7 Visos upės teka į jūrą, bet jūra nepilnėja+ –grįžta upės į savo ištakas ir vėl pasileidžia tekėti.+
8 Viskas taip vargina,kad neįmanoma nė apsakyti.
Akis, kiek bežiūrėtų, neatsižiūri,ausis, kiek beklausytų, neatsiklauso.
9 Tai, kas buvo, bus ir vėl,kas anksčiau daryta, ir vėl bus daroma.
Nėra nieko nauja po saule.+
10 Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Čia kai kas nauja.“
Bet juk tai buvo jau senų seniausiai,dar prieš mums atsirandant.
11 Niekas nebeatmena seniau gyvenusių žmonių,nebeatmins ir tų, kurie dabar gyvena,bus pamiršti ir tie, kurie gyvens vėliau.+
12 Aš, mokytojas, esu Izraelio karalius Jeruzalėje.+
13 Širdyje nusprendžiau: pasitelkęs išmintį+ imsiuosi stebėti ir tyrinėti, kas vyksta po dangumi,+ ištirsiu tą varganą užsiėmimą, kurį Dievas skyrė žmonių sūnums, – visa, kuo jie yra užsiėmę.
14 Mačiau visa, kas daroma po saule,ir štai ką pasakysiu: visa yra tuštybė ir vėjų vaikymasis.+
15 Kas kreiva, to neįmanoma ištiesinti,ir ko nėra, to negalima suskaičiuoti.
16 Tariau sau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau negu visi kiti, buvę iki manęs Jeruzalėje.+ Daug išminties ir žinių sukaupė mano širdis.“+
17 Stengiausi širdimi perprasti, kas yra išmintis, kas yra beprotybė ir kas kvailystė.+ Bet ir tai tebuvo vėjų vaikymasis.
18 Kuo daugiau išminties turi, tuo labiau nusivili,kuo daugiau žinai, tuo daugiau kankiniesi.+
