Viltis. Kokia jos galia?

DANIELIS buvo vos dešimties, bet jau metus grūmėsi su vėžiu. Berniuko gydytojai, kaip ir jo artimieji, buvo netekę vilties. Bet Danielis jos neprarado. Jis tikėjo, kad užaugęs taps tyrinėtoju ir kada nors padės atrasti vaistus nuo šitos ligos. Ypač daug berniukas tikėjosi iš vieno gydytojo vizito. Mat šis medikas kaip tik specializavosi gydyti tą vėžio formą, kuria vaikas sirgo. Tačiau paskirtą dieną dėl blogo oro gydytojas buvo priverstas vizitą atšaukti. Danielio nuotaika krito. Pirmą kartą jis pasidarė viskam abejingas. Po kelių dienų mirė.

Apie Danielį papasakojo sveikatos priežiūros darbuotojas, tyręs vilties ir beviltiškumo poveikį sveikatai. Panašių pasakojimų galbūt teko girdėti ir jums. Senas žmogus, gulintis mirties patale, trokšta sulaukti jam reikšmingo įvykio, pavyzdžiui, artimo asmens apsilankymo arba tiesiog kokios nors sukakties. Kai tai įvyksta, žmogus netrukus miršta. Kokia jėga čia veikia? Ar iš tikrųjų viltis turi tokią didelę galią, kaip kai kas mano?

Vis daugiau medicininių tyrimų įrodo, jog optimizmas, viltis bei kitos teigiamos emocijos iš tiesų daro stiprų poveikį sveikatai ir net palaiko gyvybę. Tačiau vieningos nuomonės nėra. Kai kurie tyrinėtojai panašius tvirtinimus atmeta kaip mokslu nepagrįstą „tautosaką“. Jie linkę manyti, kad bet kokių organizmo sutrikimų priežastys yra tiktai fizinės.

Žinoma, skeptiškas požiūris į vilties svarbą — nenaujas. Prieš tūkstančius metų graikų filosofas Aristotelis, paprašytas apibūdinti, kas yra viltis, atsakė: „Tai sapnas nemiegant.“ Artimesnis šiems laikams Amerikos valstybininkas Bendžaminas Franklinas kandžiai pareiškė: „Kas gyvena viltimi, mirs nusivylęs.“

Tad kas iš tikrųjų yra viltis? Ar tai visada tik nereali mąstysena, ieškojimas paguodos tuščiose svajonėse? O gal yra svarių priežasčių ją laikyti kai kuo daugiau — tuo, ko mums visiems reikia, kad būtume sveiki ir laimingi, tuo, kas turi tvirtą pagrindą ir teikia realią naudą?