Įsivaizduokite, kad jūsų šešerių metų vaikas klausia: „Ar tu kada nors mirsi?“ Priblokštas tokio klausimo, pagalvojate: „Ar jis ne per mažas, kad suprastų tokius dalykus? Kaip su juo kalbėti apie mirtį?“ *

Vaikai pagalvoja ir apie mirtį; kartais net žaidžia žaidimus, kuriuose vienas iš jų apsimeta mirusiu. Todėl mirties temos nereikėtų laikyti tabu, ir turėtumėte mielai atsakyti į kiekvieną vaiko apie tai užduotą klausimą. Jei pasitaikius progai atvirai kalbėsite apie mirtį, padėsite jam suprasti, kaip susitaikyti su artimųjų netektimi.

Tokie pokalbiai vaikui nesužadins liguistų minčių. Priešingai, padės įveikti baimę. Gal net reikės paaiškinti tai, ką jis neteisingai suvokia. Pavyzdžiui, kai kurie specialistai teigia, kad daugeliui jaunesnių nei šešerių metų vaikų atrodo, jog mirtis — laikina būsena. Neretai jų žaidimuose pasitaiko tokių elementų, kai vieną akimirką vaikas yra „miręs“, kitą — vėl „gyvas“.

Vis dėlto kiek paaugęs vaikas pradeda suprasti viso šito rimtumą. Tai jam gali sukelti klausimų, sužadinti nerimą ar net baimę, ypač jei yra miręs kas iš artimųjų. Todėl labai svarbu šia tema su vaiku kalbėtis. Psichiatrė Marion Haza atkreipia dėmesį į tai, kad „vaikui, su kuriuo namuose stengiamasi nekalbėti apie mirtį, ilgainiui atsiras su šiuo reiškiniu susijusių baimių“.

Pernelyg nesijaudinkite, ką kalbėsite. Kaip rodo vienas tyrimas, vaikai paprasčiausiai nori, kad „ramiai paaiškintumėte, kaip viskas yra iš tikrųjų“. Nesibaiminkite — vaikas dažniausiai neklausia to, ko nėra pasirengęs išgirsti.

Išnaudokite progas kalbėti apie mirtį. Jeigu vaikas šalikelėje pamato negyvą paukštelį arba nugaišta koks naminis gyvūnėlis, paprastais klausimais paskatinkite jį išsikalbėti. Pavyzdžiui, galėtumėte paklausti: „Kaip manai, ar dabar gyvūnėlis kenčia? Ar jam šalta? Gal jis alkanas? Iš ko supranti, kad gyvūnas ar žmogus yra negyvas?“ (Biblijos principas: Mokytojo 3:1, 7.)

Neslėpkite tiesos. Mirus kokiam pažįstamui ar giminaičiui, venkite tokių dviprasmiškų eufemizmų, kaip „jis išėjo“. Vaikas gali padaryti klaidingą išvadą, kad mirusysis netrukus sugrįš. Todėl kalbėkite paprastai ir aiškiai. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Kai močiutė mirė, jos kūnas nustojo funkcionavęs. Mes nebegalime su ja kalbėtis, bet niekada jos nepamiršime.“ (Biblijos principas: Efeziečiams 4:25.)

Nuraminkite vaiką. Jis gali pagalvoti, kad yra kaltas dėl kažkieno mirties. Užuot trumpai atsakęs, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės, galėtumėte paklausti: „Kodėl tu taip galvoji?“ Atidžiai išklausykite ir nesumenkinkite jo jausmų. Kadangi mažas vaikas gali būgštauti, kad mirtis užkrečiama, nuraminkite, kad jam nieko neatsitiks.

Paskatinkite vaiką išsikalbėti. Nebijokite kalbėti apie mirusius artimuosius, net ir tuos, kurių vaikas nepažinojo. Papasakokite ką nors malonaus — gal kokį smagų nuotykį — apie mirusią tetą, dėdę ar senelius. Jei apie juos kalbėsite atvirai, vaikas supras, kad ir jam nereikia to baimintis. Tačiau neverskite vaiko apie tai kalbėti. Šią temą galėsite aptarti bet kada vėliau, kai tam ateis laikas. (Biblijos principas: Patarlių 20:5.)