Gimiau Siudad Mantėje, gražiame Tamaulipaso valstijos regione Meksikoje. Dauguma mūsų miesto gyventojų dosnūs ir draugiški, tačiau dėl organizuoto nusikalstamumo gyventi toje vietovėje buvo nesaugu.

Šeimoje buvau antras iš keturių berniukų. Tėvai pakrikštijo mane katalikų bažnyčioje, vėliau giedojau bažnytiniame chore. Norėjau įtikti Dievui, nes labai bijojau būti nubaustas amžinai degti pragare.

Kai buvau penkerių, tėvas mus paliko. Dėl to labai liūdėjau, širdyje jaučiau tuštumą. Niekaip nesupratau, kodėl jis išėjo, juk mes jį taip mylėjome. Mamai teko daug dirbti, kad aprūpintų mus, keturis sūnus.

Naudojausi šia situacija – praleidinėjau pamokas, kad galėčiau pabūti su vyresniais vaikais. Jie išmokė mane keiktis, rūkyti, vogti ir muštis. Man patiko būti lyderiu, todėl pamėgau boksą, imtynes, kovos menus, ėmiau naudotis įvairiais ginklais. Paauglystėje tapau smurtingas. Dažnai patekdavau į susišaudymus, keletą kartų buvau paliktas gulėti gatvėje kraujo klane. Kiek skausmo teko patirti mamai, kai ji rasdavo mane leisgyvį ir skubiai veždavo į ligoninę.

Kartą, kai buvau šešiolikos, pas mus į namus atėjo mano vaikystės draugas Chorchė. Jis pasakė, kad yra Jehovos liudytojas ir nori pasidalyti su mumis svarbia žinia. Tada, naudodamasis Biblija, ėmė aiškinti savo įsitikinimus. Niekada nebuvau skaitęs šios knygos, todėl džiaugiausi sužinojęs Dievo vardą ir jo tikslus. Chorchė pasiūlė mums drauge studijuoti Bibliją ir mes sutikome.

Man labai palengvėjo, kai sužinojau tiesą apie pragarą, – kad tai nebiblinis mokymas (Psalmyno 146:4; Mokytojo 9:5). Nebeliko  liguistos Dievo baimės. Jis man tapo tarsi mylintis tėvas, linkintis savo vaikams gero.

Ilgainiui Biblijos studijos padėjo suprasti, kad turiu pasikeisti – ugdytis nuolankumą, liautis smurtauti. Ypač mane paveikė perspėjimas iš 1 Korintiečiams 15:33, kur sakoma: „Blogos draugijos gadina gerus įpročius.“ Suvokiau, kad turiu nebebendrauti su žmonėmis, darančiais man blogą įtaką. Nusprendžiau draugais rinktis krikščionių bendruomenės narius – žmones, kurie nesutarimus sprendžia ne smurtu, o taikydami Biblijos principus.

Kita Biblijos ištrauka, palietusi širdį, buvo Romiečiams 12:17–19. Ten sakoma: „Niekam neatmokėkite blogu už bloga. [...] Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys [...], juk parašyta: ‘Kerštas mano, aš atmokėsiu’, – sako Jehova.“ Susitaikiau su mintimi, kad laikui atėjus Jehova atitaisys bet kokią neteisybę. Pamažu nugalėjau polinkį smurtauti.

Niekada nepamiršiu, kas atsitiko vieną vakarą grįžtant namo. Mane užpuolė grupė jaunuolių iš priešiškos gaujos. Jų vadeiva trenkė man į nugarą, šaukdamas: „Ginkis!“ Tą akimirką trumpai pasimeldžiau Jehovai, paprašiau stiprybės. Nors jaučiau didelę pagundą atsakyti tuo pačiu, pasišalinau. Kitą dieną netikėtai susitikau tą vadeivą akis į akį. Užplūdo noras atsikeršyti, bet vėl tyliai paprašiau Jehovos padėti susivaldyti. Mano nuostabai, vaikinas priėjęs pasakė: „Atleisk už tai, kas įvyko vakar. Žinai, norėčiau būti toks kaip tu. Noriu studijuoti Bibliją.“ Kaip džiaugiausi, kad suvaldžiau savo pyktį. Mudu pradėjome studijuoti Bibliją.

Liūdna, bet kiti mano šeimos nariai tuo metu Biblijos nebestudijavo. O aš pasiryžau studijas tęsti ir neleisti, kad kas nors mane nuo jų atitrauktų. Žinojau, kad bendraudamas su Dievo tauta išsigydysiu emocines žaizdas ir jausiuosi lyg šeimoje, kurios man taip trūko. Stengiausi augti dvasiškai ir 1991-aisiais tapau krikštytu Jehovos liudytoju.

Anksčiau buvau pagiežingas, valdingas, žiaurus. Tačiau Dievo Žodis mane visiškai pakeitė. Dabar taikingą Biblijos žinią skelbiu kiekvienam, kas tik klausosi. Pastaruosius 23 metus tarnauju visalaikiu evangelizuotoju.

Kurį laiką darbavausi savanoriu Jehovos liudytojų filiale Meksikoje. Ten susipažinau su jauna, labai energinga krikščione Klaudija. 1999-aisiais mudu susituokėme. Koks dėkingas esu Jehovai už tokią ištikimą draugę!

Kartu tarnavome vienoje meksikiečių gestų kalbos bendruomenėje, stengėmės padėti kurtiesiems pažinti Jehovą. Vėliau mus pakvietė gerąją naujieną skelbti Belize. Nors gyvenimas čia daug paprastesnis, turime visko, ko reikia. Į nieką to nekeistume!

Laikui bėgant mama vėl pradėjo studijuoti Bibliją ir pasikrikštijo. Mano vyresnis brolis, jo žmona ir vaikai taip pat yra Jehovos liudytojai. Be to, Jehovai tarnauja ir kai kas iš mano senų draugų, kuriems pasakojau apie Dievo Karalystę.

Gaila, bet keli mano artimieji, nenorėję atsisakyti smurtingo gyvenimo būdo, jau yra mirę. Jeigu būčiau ėjęs tuo pačiu keliu kaip jie, tikriausiai irgi būčiau nebegyvas. Esu labai dėkingas Jehovai, kad patraukė prie savęs ir savo tarnų, kurie kantriai, švelniai mokė mane taikyti Biblijos principus.