Skaitydami Pradžios knygos pasakojimą apie sukūrimą sužinome, kad pirmam žmogui Adomui Dievas pasakė: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Akivaizdu, jeigu būtų laikęsis Dievo įsakymo, Adomas nebūtų miręs – būtų amžinai gyvenęs Edeno sode.

Deja, Adomas pasirinko neklausyti Dievo ir valgė uždrausto vaisiaus, kai jį jam davė jo žmona Ieva (Pradžios 3:1–6). To neklusnumo pasekmes jaučiame ir mes. Apaštalas Paulius paaiškino: „Kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Tas „vienas žmogus“, aišku, buvo Adomas. O kas yra nuodėmė ir kodėl ji veda į mirtį?

Sąmoningai sulaužęs Dievo įstatymą Adomas padarė nuodėmę (1 Jono 3:4). Bausmė už nuodėmę, kaip Dievas ir buvo Adomą perspėjęs, – mirtis. Jei Adomas ir jo palikuonys būtų laikęsi Dievo įsakymo, jie būtų likę nenuodėmingi ir niekada nebūtų mirę. Dievas sukūrė žmones ne mirčiai, o gyvenimui – amžinam gyvenimui!

Niekas neabejoja, jog „mirtis prasiskverbė į visus žmones“, kaip ir sakoma Biblijoje. Bet ar  žmogui mirus kokia nors jo dalis gyvena toliau? Daugelis atsakytų: „Taip, žmogus turi nemirtingą sielą.“ Tačiau tai reikštų, kad Dievas Adomui pamelavo. Kaip suprasti? Jei žmogui mirus kokia jo dalis gyvena toliau, vadinasi, kitaip nei sakė Dievas, už nuodėmę jis nėra baudžiamas mirtimi. Bet Biblijoje rašoma: „Neįmanoma, kad Dievas meluotų“ (Hebrajams 6:18). Iš tikrųjų melavo Šėtonas, sakydamas Ievai: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pradžios 3:4).

Taigi jeigu mokymas apie sielos nemirtingumą yra pagrįstas melu, kas iš tiesų vyksta po mirties?

Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ Posakiu „gyva būtybė“ yra išverstas hebrajiškas žodis nefeš, kuris pažodžiui reiškia „kvėpuojanti būtybė“ (Pradžios 2:7). *

Taigi Biblija aiškiai rodo, kad Dievas nesukūrė žmogaus su nemirtinga siela. Žmogus yra „gyva būtybė“. Todėl kad ir kiek ieškotumėte, posakio „nemirtinga siela“ Biblijoje nerasite.

Kadangi Biblijoje niekur nesakoma, kad žmonės turi nemirtingą sielą, kodėl tiek daug religijų teigia priešingai? Kad sužinotume, nusikelkime į senovės Egiptą.

Penktame amžiuje prieš mūsų erą gyvenęs graikų istorikas Herodotas teigė, kad egiptiečiai „pirmieji ėmė puoselėti sielos nemirtingumo idėją“. Kita senovės tauta, babiloniečiai,  taip pat tikėjo, kad egzistuoja nemirtinga siela. Kai 332 metais prieš mūsų erą Aleksandras Didysis užkariavo Vidurio Rytus, šį mokymą jau propagavo graikų filosofai, ir netrukus jis paplito po visą Graikijos imperiją.

Pirmame mūsų eros amžiuje dvi įtakingos judaizmo atskalos esėjai ir fariziejai mokė, jog žmogaus siela pergyvena kūno mirtį. Žinyne The Jewish Encyclopedia rašoma: „Tikėjimą sielos nemirtingumu žydai perėmė iš graikų, susipažinę su jų mąstytojų idėjomis, ypač su Platono filosofija.“ Todėl pirmo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus šį mokymą priskyrė ne šventiesiems raštams, o „Graikijos sūnų įsitikinimams“, kuriuos jis laikė mitais ir pasakomis.

Graikų kultūrai populiarėjant, pagoniška sielos nemirtingumo idėja susižavėjo ir vadinamieji krikščionys. Istorikas Jona Lenderingas sako: „Platono hipotezė, kad anksčiau siela gyveno geresnėje vietoje, o dabar – puolusiame pasaulyje, sudarė sąlygas Platono filosofines idėjas supinti su krikščionybės mokymais.“ Šitaip pagoniška sielos nemirtingumo idėja įsiskverbė į krikščionių bažnyčią ir tapo viena pagrindinių jos doktrinų.

Apaštalas Paulius pirmame amžiuje užrašė tokį perspėjimą: „Įkvėptoji ištarmė aiškiai byloja,  kad vėlesniais laikais kai kurie atkris nuo tikėjimo, gilindamiesi į klaidinančias ištarmes ir demonų mokymus“ (1 Timotiejui 4:1). Laikas parodė, kokie teisingi šie žodžiai. Doktrina apie sielos nemirtingumą yra tik vienas iš „demonų mokymų“. Ji nepagrįsta Biblija; jos šaknys siekia senovės pagoniškas religijas bei filosofijas.

Tačiau vilties mums suteikia Jėzaus žodžiai: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ (Jono 8:32). Įgiję aiškų Biblijos tiesos pažinimą išsivaduojame iš Dievą žeidžiančių mokymų ir papročių, kuriuos skleidžia tiek daug pasaulio religijų. Be to, Dievo Žodžio tiesa išlaisvina mus iš tradicijų bei prietarų, susijusių su mirtimi (žiūrėkite rėmelį „ Kur yra mirusieji?“).

Mūsų Kūrėjo sumanymas nebuvo, kad žmonės gyventų tik 70 ar 80 metų žemėje, o paskui neva visą amžinybę praleistų dvasių pasaulyje. Jis iš pat pradžių norėjo, kad žmonės būtų jam klusnūs ir gyventų amžinai čia, žemėje. Šis nuostabus sumanymas parodo, kaip Dievas myli žmoniją, ir niekas nesutrukdys jam to įgyvendinti (Malachijo 3:6). Kaip paguodžia Dievo įkvėpto psalmininko žodžiai: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).