BIBLIJA NĖRA MOKSLO LEIDINYS, TAČIAU JOJE ESAMA TEIGINIŲ, GEROKAI PRALENKUSIŲ LAIKĄ. ŠTAI KELI PAVYZDŽIAI.

Ar visata turėjo pradžią?

Kadaise garsūs mokslininkai buvo tvirtai įsitikinę, kad ne. Dabar dauguma jų pripažįsta, jog visata turėjo pradžią. Biblijoje būtent taip ir sakoma (Pradžios 1:1).

Kokia Žemės forma?

Senovėje daugelis žmonių manė, kad Žemė yra plokščia. Penktame amžiuje prieš mūsų erą graikų mokslininkai išreiškė mintį, jog ji yra rutulio formos. Tačiau daug anksčiau – aštuntame amžiuje prieš mūsų erą – Biblijos rašytojas Izaijas paminėjo „žemės skritulį“, pavartodamas žodį, kurį dar galima versti „rutulys“ (Izaijo 40:22, Jr).

Ar dangaus kūnai sensta?

Graikų mokslininkas Aristotelis ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą aiškino, kad dūlėjimas vyksta tiktai Žemėje, o dangaus kūnai niekada nepakis ir nepasens. Toks požiūris vyravo daugelį metų, kol devynioliktame amžiuje mokslininkai suformulavo entropijos sąvoką. Pagal ją visa materija – tiek danguje, tiek Žemėje – kinta, dūlėja. Vienas šią idėją propagavusių mokslininkų, lordas Kelvinas, atkreipė dėmesį į tai, kas apie dangų ir Žemę sakoma Biblijoje: „Jie susidėvės kaip drabužis“ (Psalmyno 102:26, 27 [102:25, 26, Brb]). Kelvinas tikėjo, kad Dievas, jeigu nori, gali neleisti irimo procesams sunaikinti Jo kūrinių, ir tai derinasi su Biblijos mokymais (Mokytojo 1:4).

Ant ko laikosi Žemė ir kiti dangaus kūnai?

Aristotelis laikėsi sampratos, kad dangaus kūnai pritvirtinti prie skaidrių sferų; esą centre esančią Žemę gaubia viena už kitą didesnės sferos. Aštuonioliktame amžiuje mokslininkai ėmė manyti, kad žvaigždės ir planetos galbūt tiesiog kabo erdvėje. Tačiau dar penkioliktame amžiuje prieš mūsų erą parašytoje Jobo knygoje pasakyta, kad Kūrėjas „pakabina žemę ant nieko“ (Jobo 26:7).

NORS BIBLIJA – NE MEDICINOS VADOVĖLIS, JOJE RANDAME PRINCIPŲ, ATSPINDINČIŲ PAŽANGIAS MEDICINOS ŽINIAS

Ligonių izoliavimas

Mozės įstatymas reikalavo raupsais sergančius žmones izoliuoti. Gydytojai šį principą ėmė taikyti tik viduramžiais, epidemijų metu; jo veiksmingumu neabejojama iki šiol (Kunigų 13 ir 14 skyriai).

Prisilietus prie negyvėlio būtinas apsivalymas

Dar devyniolikto amžiaus pabaigoje gydytojai, lietę lavonus, pacientų gydyti neretai eidavo prieš tai nenusiplovę rankų. Dėl tokios praktikos mirdavo daug žmonių. Tačiau Mozės įstatyme buvo pasakyta, jog kiekvienas, kas paliečia negyvėlį, formaliai laikomas nešvariu. Įstatyme netgi nurodyta tokiais atvejais atlikti apsivalymo apeigas su vandeniu. Tos religinės apeigos, be abejo, buvo naudingos ir sveikatos požiūriu (Skaičių 19:11, 19).

Išmatų užkasimas

Kasmet per pusę milijono vaikų miršta nuo viduriavimo, kurį dažniausiai sukelia sąlytis su žmogaus išmatomis. Mozės įstatyme pasakyta, kad žmonės savo išmatas turi užkasti kur nors toliau nuo gyvenvietės (Pakartoto Įstatymo 23:14 [23:13, Brb]).

Apipjaustymo laikas

Pagal Dievo Įstatymą naujagimiai berniukai turėjo būti apipjaustyti aštuntąją dieną (Kunigų 12:3). Kraujo krešumas normalų lygį, manoma, pasiekia praėjus savaitei po gimimo. Biblijos laikais pažangių gydymo metodų nebuvo, taigi kad berniuko gyvybei nekiltų pavojus, jį apipjaustydavo tik po savaitės. Kaip išmintinga!

Ryšys tarp emocinės ir fizinės sveikatos

Medicinos mokslo tyrinėtojai ir specialistai sako, kad geros emocijos, pavyzdžiui, džiaugsmas, viltis, dėkingumas, noras atleisti, daro teigiamą poveikį sveikatai. Biblijoje rašoma: „Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Patarlių 17:22).