Pirmosios 60 minučių po gimimo kūdikiui yra itin svarbios. Kodėl? Jeigu motina per tą lemiamą laikotarpį užmezga ryšį su savo naujagimiu, sudaro jam geresnes sąlygas augti ir vystytis. *

Kas skatina motiną švelniai rūpintis naujagimiu? Žurnale The Journal of Perinatal Education profesorė Džanet Krenšo paaiškina, kad, „motinai po gimdymo liečiant kūdikį, į jį žiūrint ir žindant, motiniškus jausmus sužadina“ padidėjęs hormono oksitocino kiekis. Kitas tuo metu išsiskiriantis hormonas padeda motinai reaguoti į kūdikį palankiai ir sustiprina su juo ryšį.

Įdomu, kad artimas ryšys tarp motinos ir kūdikio įmanomas dėl to, kad taip sumanė mūsų mylintis Kūrėjas – Dievas Jehova. * Karalius Dovydas maldoje Dievui sakė: „Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas“ (Psalmyno 22:10, 11 [22:9, 10, Brb]).

PAMĄSTYKITE. Jeigu Dievas viską sukūrė taip, kad motina švelniai rūpintųsi savo kūdikiu ir reaguotų į jo poreikius, ar ne logiška būtų manyti, kad ir pats Dievas rūpinasi mumis, nes esame „kilę iš Dievo“? (Apaštalų darbų 17:29)

Jėzus Kristus, Kūrėją pažįstantis geriau negu bet kas kitas, mokė: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Taigi nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29–31).

Mažai kas iš mūsų kreipiame dėmesį į kiekvieną paukštelį, juo labiau nepastebime, kai jis krinta žemėn. Tačiau dangiškasis Tėvas pastebi juos visus iki vieno! Bet paukščiai – netgi daug paukščių – niekada jam nebus vertesni už žmogų. Taigi pamoka aiški: nemanykite, kad Dievas jūsų nepastebi. Priešingai, jis labai jumis rūpinasi!

 Šventasis Raštas mus patikina

• „Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (PATARLIŲ 15:3).

• „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą“ (PSALMYNO 34:16 [34:15, BRB]).

• „Leisk man džiūgauti ir būti linksmam dėl tavo ištikimosios meilės, nes tu pažvelgei į mano kančią ir pasirūpinai manimi didžiame varge“ (PSALMYNO 31:8 [31:7, BRB]).

Ar mums svarbu žinoti, kad Dievas su meile mus stebi ir kad jam rūpi mūsų gerovė? Be jokios abejonės, kaip rodo Hanos * iš Anglijos pavyzdys. Ji pasakoja:

„Ilgą laiką man atrodė, kad Jehova manęs nemyli ir neatsako į mano maldas. Maniau, taip elgiasi dėl to, kad man trūksta tikėjimo. Jaučiausi baudžiama ar ignoruojama, Dievui visiškai tuščia vieta.“

Vis dėlto dabar Hana neabejoja, kad Jehovai ji brangi. Kodėl jos požiūris pasikeitė? „Tai vyko palaipsniui, – sako ji. – Prisimenu, prieš daugelį metų mano širdį palietė Biblija pagrįsta kalba apie Jėzaus išperkamąją auką; suvokiau, kaip labai Jehova myli žmoniją. Vėliau, kai į mano maldas Jehova atsakydavo, dažnai pravirkdavau supratusi, kad jis myli ir mane. Be to, studijuodama Bibliją ir lankydama sueigas daugiau sužinojau apie Jehovą, jo asmenybę ir tai, ką jis mums jaučia. Dabar aiškiai matau Jehovos meilę, paramą ir norą rūpintis kiekvienu iš mūsų.“

Hanos žodžiai išties padrąsina. Bet iš kur galime žinoti, kad Dievas supranta ir prisimena, ką jaučiame? Apie tai – kitame straipsnyje.