1. Kas Kainą privedė prie neprotingo sprendimo ir kaip viskas baigėsi?

KAINO rankose lemtingas sprendimas: priešintis nuodėmei ir įveikti savo pyktį ar leistis pykčio užvaldomam. Abiem atvejais jo sprendimas paveiks visą tolesnį jo gyvenimą. Deja, iš Biblijos sužinome, kad Kainas pasirinko blogą kelią. Pasidavęs nuodėmingiems jausmams jis atėmė savo broliui Abeliui, ištikimam Dievo garbintojui, gyvybę ir visiems laikams susigadino savo ryšį su Kūrėju (Pr 4:3–16).

2. Kodėl svarbu apsispręsti protingai?

² Šiandien mums irgi reikia įvairiais klausimais apsispręsti. Toli gražu ne kiekvienas mūsų sprendimas nulems kam nors gyvenimą ar mirtį. Vis dėlto daugelis iš jų yra gana reikšmingi. Jei gebame apsispręsti protingai, mūsų gyvenimas, tikėtina, bus sklandesnis ir ramesnis. O negeri sprendimai jį tik apsunkins, kels įtampą, ves prie nusivylimo (Pat 14:8).

3. a) Kuo turime būti įsitikinę, kad galėtume apsispręsti protingai? b) Apie ką dabar pakalbėsime?

³ Kas padės mums apsispręsti protingai? Turime būti įsitikinę, kad pagalbos visada sulauksime iš Jehovos, kad jis nori ir  gali parodyti mums teisingą kelią. Taip pat turime neabejoti Dievo įkvėptajame Žodyje užrašytais principais. (Perskaityk Jokūbo 1:5–8.) Jeigu augs mūsų meilė Jehovai ir jo Žodžiui, vis labiau pasitikėsime jo vadovavimu, įprasime kaskart prieš apsispręsdami atsiversti Šventąjį Raštą. Dabar pakalbėkime, kaip galėtume lavinti savo gebėjimą teisingai apsispręsti, taip pat ar reikėtų aklai laikytis kiekvieno savo sprendimo.

4. Dėl ko turėjo apsispręsti Adomas ir kokios buvo jo sprendimo pasekmės?

⁴ Apsispręsti labai svarbiu klausimu turėjo jau pats pirmasis žmogus Adomas. Jis susidūrė su dilema: klausyti Kūrėjo ar savo žmonos Ievos? Adomas pasirinko žmoną. Ši, piktojo suvedžiota, įtikino jį pasielgti prieš Dievo valią. Koks nevykęs sprendimas! Jehova dėl to išvarė Adomą iš Edeno sodo ir žmogus su savo žmona galiausiai mirė. Bet tai buvo tik pradžia. Neprotingas Adomo poelgis užtraukė kančias visiems jo palikuonims, taigi ir mums.

5. Kaip turėtume žiūrėti į gebėjimą apsispręsti?

⁵ Kai kas gal pasakytų, kad gyvenimas būtų daug paprastesnis, jei mums nereikėtų nuolat dėl ko nors apsispręsti. Gal ir tu taip manai? Bet atminkime, kad Jehova tyčia nesukūrė žmonių panašių į robotus. Jis įdiegė mums gebėjimą protauti ir apsispręsti. Be to, davė savo rašytinį Žodį, kuriuo vadovaudamiesi galime apsispręsti protingai. Vadinasi, Dievas nori, jog patys nuspręstume, kaip elgtis. Ir ši atsakomybė mums tikrai nėra per didelė. Tačiau kas galėtų situaciją apsunkinti? Pažiūrėkime, ko pasimokome iš senovės izraelitų.

6, 7. Dėl ko apsispręsti kadaise turėjo izraelitai ir kodėl tai jiems buvo šitaip nelengva? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁶ Įsikūrę Pažadėtojoje žemėje izraelitai turėjo apsispręsti, ar garbins Jehovą ar kitus dievus. (Perskaityk Jozuės 24:15.) Tasai sprendimas galėjo atrodyti paprastas ir savaime suprantamas. Tačiau nuo jo priklausė, ar izraelitai liks gyvi ar pražus. Teisėjų laikais tauta ne sykį apsisprendė neprotingai. Jie vis nusisukdavo nuo Jehovos ir tarnaudavo netikriems dievams (Ts 2:3, 11–23). Dar prisiminkime, kas įvyko pranašo Elijo dienomis. Žmonės turėjo nuspręsti, ar tarnaus Jehovai ar negyvam dievui Baalui (1 Kar 18:21). Elijas subarė žmones, kad jie tokie neryžtingi. Galbūt sunku suprasti, kodėl jie vis neapsisprendė; juk tarnauti Jehovai, be jokios abejonės, yra pats geriausias gyvenimo kelias. Kuris protaujantis žmogus savanoriškai nutartų klauptis prieš bedvasį dievą? Vis dėlto apie izraelitus pasakyta, kad jie šlubavo abiem kojom, arba, kaip rašoma kitame vertime, šlubavo „tarp dviejų pažiūrų“ (Karaliaus Jokūbo versija). Todėl Elijas ragino juos pasirinkti teisingą kelią – garbinti Jehovą.

⁷ Kodėl izraelitams buvo taip sunku protingai apsispręsti? Visų pirma, jie buvo praradę tikėjimą Jehova ir nebenorėjo klausyti jo balso. Žmonės nustojo semtis Dievo pažinimo ir jo išminties, nebelaikė jo žodžio patikimu. Jehovos pažinimas būtų padėjęs izraelitams apsispręsti teisingai (Ps 25:12). Be to, jie leidosi paveikiami svetimtaučių, tarnaujančių netikriems dievams, tam tikrais atvejais net išvis atidavė vadžias į jų rankas. Per laiką izraelitų mąstymas susiteršė ir jie nusekė kitų tautų pėdomis. Jehova jau seniai  buvo perspėjęs, kad šitaip gali atsitikti (Iš 23:2).

8. Ko svarbaus pasimokome iš izraelitų?

⁸ Iš izraelitų istorijos gauname svarbią pamoką: nuo sprendimų niekur nepabėgsime ir jei norime, kad jie būtų protingi, turime remtis aiškiu Dievo Žodžio pažinimu. Galatams 6:5 primenama: „Kiekvienas neš savo paties naštą.“ Vadinasi, atsakomybės už mūsų sprendimus negalime užkrauti ant niekieno kito pečių. Kiekvienas turime stengtis suvokti, kas yra teisu Dievo akyse, ir apsispręsti tai daryti.

9. Kodėl leisti kitiems už mus spręsti yra pavojinga?

⁹ Kaip gali atsitikti, kad kiti imtų spręsti už mus? Žmonės gali mus spausti elgtis vienaip ar kitaip. Tokiam spaudimui neatsispyrę, galime apsispręsti neprotingai (Pat 1:10, 15). Kad ir ką kiti sakytų ar darytų, privalome visada klausyti savo sąžinės, išlavintos pagal Bibliją. Jeigu sąmoningai atiduotume savo sprendimus į kitų rankas, galima sakyti, leistume jiems rodyti kelią, o patys tik sektume iš paskos. Tačiau taip elgdamiesi rizikuotume smarkiai nukentėti.

10. Dėl ko Paulius perspėjo Galatijos krikščionis?

¹⁰ Apie tai, kaip pavojinga leisti kitiems už mus spręsti, rašė ir apaštalas Paulius. (Perskaityk Galatams 4:17.) Kai kurie krikščionys Galatijoje norėjo tam tikrais asmeniškais klausimais nuspręsti už kitus ir šitaip atitraukti juos nuo apaštalų. Kodėl? Jie mat patys siekė garbės ir pripažinimo. Tie bendruomenės nariai, pasidavę savanaudiškumui, peržengė visas ribas ir parodė negerbiantys bendratikių teisės apsispręsti patiems.

11. Kaip galėtume padėti tiems, kas turi dėl ko nors apsispręsti?

¹¹ Pats Paulius šiuo atžvilgiu paliko puikų pavyzdį. Jis suprato, kad broliai ir sesės turi valios laisvę, ir jų valią gerbė. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:24.) Iš Pauliaus gali pasimokyti šių dienų vyresnieji. Kai mato, kad bendratikiui reikia duoti patarimą kokiu nors asmenišku  klausimu, jie mielai pasidalys su juo principais iš Dievo Žodžio, informacija iš mūsų bendrijos leidinių. Tačiau vyresnieji nepamirš, kad apsispręsti turi pats žmogus, nes jam pačiam juk reikės atsakyti už savo veiksmus ir patirti savo sprendimo pasekmes. Taigi svarbu atminti štai ką: nėra nieko bloga domėtis bendratikiais ir padėti jiems suprasti, kokie Biblijos principai tinka jų situacijai. Bet teisė apsispręsti, kaip elgtis, yra jų rankose, tai yra grynai jų pačių atsakomybė. Mes tik galime tikėtis, kad jie apsispręs protingai ir skins gerus vaisius. Niekad nemanykime galį spręsti už savo brolius ir seses.

12, 13. Kodėl klausyti širdies sprendžiant kokį nors reikalą gali būti pavojinga?

¹² Šiandien dažnai girdime sakant: klausyk savo širdies. Tačiau vadovautis tokiu credo gali būti pavojinga. Ir tam tikra prasme tai prieštarautų Biblijai. Dievo įkvėptoji knyga perspėja, kad neleistume savo netobulai širdžiai ir jausmams diktuoti mūsų sprendimų (Pat 28:26, Brb). Biblijoje taip pat randame daug pavyzdžių, kokios liūdnos būna pasekmės, kai klausoma širdies. Juk nuodėmingo žmogaus „širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi“ (Jer 3:17; 13:10; 17:9; 1 Kar 11:9). Kas galėtų atsitikti, jei spręsdami, kaip elgtis, pasiduotume jausmams?

¹³ Nenorime pasakyti, kad tai, ką širdyje jaučiame, yra nesvarbu. Pats Jehova mums įsakė mylėti jį visa širdimi, taip pat mylėti artimą kaip save patį (Mt 22:37–39). Vis dėlto anoje pastraipoje nurodytos Biblijos eilutės aiškiai byloja, kaip pavojinga būtų leisti emocijoms užvaldyti protą ir kontroliuoti mūsų veiksmus. Pagalvokime, pavyzdžiui, kas atsitiktų, jei ką nors nuspręstume pagauti pykčio. Kai kurie galbūt iš patirties pasakysime, kad tai tikrai neduoda gerų rezultatų (Pat 14:17; 29:22). O ar pavyks blaiviai apsispręsti, jeigu slegia liūdesys ar nusivylimas? Kažin (Sk 32:6–12; Pat 24:10, J. Skvirecko vertimas). Atminkime, kad Biblija ragina mus vergauti Dievo įstatymui, kitaip sakant, leisti jam formuoti mūsų mąstymą (Rom 7:25). Jeigu spręsdami kokį svarbų reikalą pasiduotume jausmams, galimas dalykas, tik skaudžiai apsigautume.

14. Kas rodo, kad apsigalvoti kartais yra visai tinkama?

¹⁴ Kaip ir kalbėjome, jei norime, kad mūsų sprendimai būtų teisingi, turime nemažai pasistengti. Bet tai nereiškia, kad sykį apsisprendę jau nebegalime nieko keisti. Protingas žmogus supranta, kad kartais reikalą teks pergalvoti ir sprendimą pakoreguoti. Šitaip daro ir Jehova. Štai pranašo Jonos dienomis, „pamatęs, ką jie [nineviečiai] padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs“ (Jon 3:10). Kai Ninevės gyventojai ėmė atgailauti ir keistis, Jehova skyrė jiems kitokį nuosprendį, nei buvo nutaręs anksčiau. Taip jis parodė esąs lankstus, supratingas, nuolankus ir atjautus. Priešingai nei daugelis žmonių, Jehova net ir supykęs nesielgia neapgalvotai, savo sprendimus jis visuomet gerai pasveria.

15. Dėl ko gali reikėti persvarstyti savo sprendimą?

¹⁵ Kartais, pasikeitus situacijai ar tam  tikroms aplinkybėms, mums irgi gal prireiks persvarstyti savo sprendimą. Jehova taip darė ne sykį (1 Kar 21:20, 21, 27, 28 [27–29, Brb]; 2 Kar 20:1–5). Arba gali būti, kad sužinosime tai, ko anksčiau nežinojome, ir matysime, kad reikia apsigalvoti. Karalius Dovydas, pavyzdžiui, buvo neteisingai informuotas apie Sauliaus vaikaitį Mefi Bošetą, bet vėliau, išgirdęs tiesą, savo ankstesnį sprendimą pakeitė (2 Sam 16:3, 4; 19:25–30 [19:24–29, Brb]). Kai kuriais atvejais ir mums būtų protinga taip elgtis.

16. a) Ką svarbu atminti, kad mūsų sprendimai būtų protingi? b) Kaip turėtume žiūrėti į ankstesnius savo sprendimus?

¹⁶ Dievo Žodis pataria neskubėti, kai reikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti (Pat 21:5). Jei reikalą apsvarstysime įvairiais aspektais ir gerai apgalvosime žinomus faktus, mūsų sprendimas, tikėtina, bus tikrai racionalus (1 Tes 5:21). Tai ypač svarbu atminti šeimų galvoms. Prieš ką nors nutardami, jie turėtų patyrinėti Šventąjį Raštą ir mūsų krikščioniškus leidinius, taip pat atsižvelgti į savo šeimos narių nuomonę ir poreikius. Prisiminkime, kad sykį Dievas paragino Abraomą klausyti savo žmonos (Pr 21:9–12). Vyresnieji, spręsdami bendruomenės reikalus, irgi turėtų paieškoti patikimos informacijos. Kai paaiškėja kokių naujų dalykų ir tampa akivaizdu, jog kai kuriuos sprendimus reikia pakeisti, vyresnieji to ir imsis. Kadangi yra supratingi ir kuklūs, jie nesibaimins prarasti kitų pagarbą. Kai tik yra svarus pagrindas, tie broliai bus pasiruošę koreguoti savo mąstymą ir sprendimus. Kiekvienas turėtume sekti jų pavyzdžiu. Šitaip bendruomenėje išsaugosime tvarką ir santarvę (Apd 6:1–4).

17. Kas padės teisingai apsispręsti?

¹⁷ Kai kurie sprendimai mūsų gyvenime savo svarba pranoksta kitus. Tokiais atvejais prieš nutardami, ką darysime, turime dar geriau pasvarstyti, melstis Jehovai, ir tam reikia laiko. Pavyzdžiui, kai kurie Dievo garbintojai sprendžia, ar kurs šeimą, ir jei taip, kas gi bus jų antroji pusė. Kitas rimtas ir daug gera galintis suteikti sprendimas – kada imtis visalaikės tarnybos. Šiuose reikaluose labai svarbu visiškai pasitikėti Jehova ir paklusti jo vadovavimui (Pat 1:5). Geresnių patarimų už tuos, kurie užrašyti Šventajame Rašte, tikrai nerasime, todėl labai svarbu tą knygą nuodugniai tyrinėti ir maldoje prašyti Jehovos parodyti kelią. Nepamirškime, kad Dievas padės mums ugdytis savybes, kurios reikalingos, kad gebėtume apsispręsti pagal jo valią. Prieš ką nors nuspręsdami, įpraskime pamąstyti: „Ar šis sprendimas liudys apie mano meilę Jehovai? Ar prisidės prie namiškių gerovės, suteiks jiems džiaugsmo? Ar parodys, kad esu kantrus ir geros širdies?“

18. Kodėl Jehova tikisi, kad įvairiais klausimais apsispręsime patys?

¹⁸ Jehova neverčia mūsų jo mylėti ar jam tarnauti. Tai mūsų pasirinkimas. Jis pats davė mums valios laisvę, todėl gerbia mūsų teisę rinktis, būsime jo tarnai ar ne (Joz 24:15; Mok 5:3 [5:4, Brb]). Tačiau jeigu jau nutarėme jam tarnauti ir kokiu nors klausimu apsisprendėme pagal jo valią, užrašytą Biblijoje, jis pagrįstai tikisi, kad tokio savo sprendimo laikysimės. Pasitikėdami Jehova ir taikydami jo duotus principus, gebėsime apsispręsti protingai ir parodysime, kad esame brandūs krikščionys, pastovūs visuose savo keliuose (Jok 1:5–8; 4:8).