APAŠTALO PAULIAUS dienomis keleivinių laivų, galima sakyti, nebuvo. Jeigu žmogus norėdavo kur nors nukeliauti jūra, paprastai turėdavo pasiklausinėti, ar koks prekinis laivas neplaukia reikiama kryptimi ir ar jame neatsirastų vietos keleiviui (Apd 21:2, 3). Net jeigu laivas neplaukdavo būtent ten, kur reikia, keleivis galėdavo išlipti kuriame nors tarpiniame uoste ir paieškoti kito laivo, kuris vyktų link jo kelionės tikslo (Apd 27:1–6).

Tikslūs kelionių grafikai nebūdavo sudaromi, mat laivyba paprastai vykdavo tik palankiu metų laiku, ir dėl blogo oro reisus kartais tekdavo atidėti. Be to, kai kurie jūreiviai būdavo labai prietaringi ir išvydę kokį nors nelaimę žadantį ženklą, pavyzdžiui, ant laivavirvių tupintį ir krankiantį varną arba į krantą išmestas laivo nuolaužas, jie baimindavosi leistis kelionėn. Jūreiviai laukdavo palankaus vėjo – bures keldavo tik jam papūtus. Žmogui, susiradusiam tinkamą laivą, tekdavo uoste ar kur netoliese su visa manta laukti, kol šauklys praneš apie laivo išvykimą.

Istorikas Lajonelis Kasonas (Lionel Casson) rašė, kad Romoje žmogui nereikėdavo pačiam vargti vaikštinėjant po prieplauką ir ieškant laivo, plaukiančio reikiama kryptimi. Jis aiškino: „[Romos] uostas buvo įsikūręs Tibro upės žiotyse. Šalia esančiame Ostijos mieste plytėjo didžiulė aikštė, kurią supo visokios pirklių atstovybės. Nemažai jų priklausė įvairiems uostamiesčiams: savo atstovybę ten turėjo jūreiviai iš Narbono [dabartinė Prancūzija], Kartaginos [dabartinis Tunisas] [...] ir taip toliau. Žmogui, ieškančiam laivo, tereikėdavo užsukti į jo kelionės maršrute esančių uostamiesčių atstovybes.“

Keliaudami jūra žmonės sutaupydavo laiko, tačiau sykiu tai buvo gana rizikinga. Štai apaštalui Pauliui misionieriškose kelionėse kelis kartus teko patirti laivo sudužimą (2 Kor 11:25).