Skaitytojai klausia...

Kodėl Šėtonas su Ieva kalbėjo per gyvatę?

▪ Galbūt jūs sutinkate, kad su Ieva, kaip rašoma šio leidinio 8 puslapyje, iš tikrųjų kalbėjo ne gyvatė, o Šėtonas. Šito moko Biblija. Bet gal kyla klausimas, kodėl galinga dvasinė būtybė it koks pilvakalbys manipuliavo gyvate.

Biblijoje pasakyta, kad Šėtonas veikia klastingai, ir apie tai liudijo jo pokalbis su Ieva (Efeziečiams 6:11). Tai, kas įvyko Edene, nėra pasaka apie kokį kalbantį gyvūną. Šis pasakojimas atskleidžia, kokias pinkles Šėtonas rezga stengdamasis atitraukti žmones nuo Dievo. Štai kokia buvo jo taktika.

Šėtonas gerai apgalvojo, ką pasirinkti taikiniu. Žinodamas, kad Ieva yra jauniausia — taigi, nepatyrusi — mąstanti būtybė visatoje, jis griebėsi klastos norėdamas ją suvedžioti. Piktasis prisidengė gyvate, mat šis gyvūnas labai atsargus. Taip Šėtonas sumaniai užmaskavo savo nedorus, ambicingus tikslus (Pradžios 3:1, Brb). O ko, kalbėdamas per gyvatę, jis pasiekė?

Pirma, Šėtonas patraukė ir prikaustė Ievos dėmesį. Ieva žinojo, kad gyvatės nekalba. Visiems gyvūnams, taip pat ir šiam, jos vyras buvo davęs vardus, matyt, prieš tai atidžiai juos stebėjęs (Pradžios 2:19). Ieva pati ne kartą matė šį atsargų roplį. Taigi Šėtonas pasiekė, ko norėjo, — sužadino Ievos smalsumą ir atkreipė jos dėmesį į tai, kas tame sode buvo uždrausta. Antra, pasvarstykime, ką Ieva galėjo pagalvoti, jeigu gyvatę matė tame medyje, kurio vaisiaus Jehova buvo įsakęs nevalgyti. Gal pamanė, kad tas paprastas nekalbantis padaras valgė medžio vaisiaus, todėl ir prakalbo? O jeigu tai tiesa, kokių nuostabių dalykų ji pati galėtų patirti to vaisiaus paragavusi? Aišku, mes nežinome, apie ką Ieva mąstė, ir ar tikrai gyvatė vaisiaus atsikando, tačiau žinome, kad Ieva lengvai patikėjo gyvatės melu, jog paragavusi vaisiaus ji pasidarys kaip Dievas.

Daug pasako mums ir tai, kokius žodžius, kalbėdamasis su Ieva, Šėtonas parinko. Ievai jis pasėjo abejones: įpiršo mintį, kad Dievas nuslėpė kažką gera, be reikalo apribojo laisvę. Šėtonas tikėjosi, kad jos savanaudiškumas bus didesnis už meilę Dievui, tiek daug jai davusiam (Pradžios 3:4, 5). Labai gaila, bet Šėtono taktika buvo sėkminga. Nei Ieva, nei Adomas širdyje nepuoselėjo meilės ir dėkingumo Jehovai. Argi šiandien Šėtonas neperša žmonėms panašių minčių, ar nežadina savanaudiškumo dvasios?

O kokie buvo Šėtono motyvai? Ko jis siekė? Edene jis stengėsi nuslėpti, kas esąs ir ko siekia. Vėliau savo tapatybę jis vis dėlto atskleidė. Štai gundydamas Jėzų, Šėtonas nematė prasmės maskuotis ir tiesiai pasakė: ‘Parpuolęs pagarbink mane’ (Mato 4:9). Matyt, Šėtonas nuo seno pavydėjo Jehovai Dievui teikiamos šlovės. Piktasis yra pasiryžęs viskam, kad tik žmonės negarbintų Dievo arba jį garbintų netinkamai. Jis džiaugiasi, kai pavyksta sugriauti žmogaus ištikimybę Dievui.

Taigi Biblija parodo, kad Šėtonas yra geras strategas — jis žūtbūt siekia savo tikslo. Laimei, mes, kitaip nei Ieva, „žinome jo kėslus“, tad nesiduokime apgaunami (2 Korintiečiams 2:11).