Chairui — įgimtas cerebrinis paralyžius, spazminė kvadriplegija *, pasireiškianti visų keturių galūnių nevaldymu. Taigi jis nevaldo beveik viso kūno. Kadangi smegenys nepasiunčia į raumenis aiškių impulsų, galūnės nevalingai trūkčioja. Kartais dėl konvulsiškų judesių Chairas net susižaloja ar gali užgauti šalia esančius žmones. Liūdna, tačiau kad to išvengtume, jo rankas ir kojas dažnai tenka pririšti prie invalido vežimėlio.

Chairas augo kamuojamas skausmų. Nuo trijų mėnesių jam prasidėjo priepuoliai, kurių metu prarasdavo sąmonę. Kaip dažnai mama, prispaudusi jį prie savęs, skubėdavo į ligoninę, manydama, kad vaikas nebegyvas.

Dėl nuolatinio rišimo ir traukulių Chairo kaulai ilgainiui deformavosi. Kai jam buvo 16 metų, išnirus dubens kaulams, teko daryti sudėtingą šlaunies, klubo ir dubens operaciją. Vis dar prisimenu, kaip po operacijos brolis kasnakt klykdavo iš skausmo.

Dėl tokio baisaus neįgalumo Chairas yra visiškai priklausomas nuo aplinkinių. Pats negali nei pavalgyti, nei apsirengti, nei atsigulti. Paprastai juo rūpinasi mama ir tėtis. Nors mano broliui nuolat reikia pagalbos, tėvai visada jam primena, kad jo gyvybė priklauso ne tik nuo žmonių, bet ir nuo Dievo.

Mūsų tėvai yra Jehovos liudytojai, todėl nuo pat kūdikystės jam skaito biblinius pasakojimus. Jie visada žinojo, kad gyvenimas prasmingesnis, kai žmogus turi artimus santykius su Dievu. Ir nors Chairas buvo įkalintas trapiame nuolat trūkčiojančiame kūne, jis galėjo turėti aiškią, tvirtą ateities viltį. Tačiau tėvai vis spėliodavo, ar jis pajėgia suprasti Biblijos mokymus.

Kartą, kai Chairas dar buvo vaikas, tėtis jo paprašė: „Chairai, pasakyk man ką nors. Jei tikrai mane myli, pasakysi!“ Tėčiui maldaujant ištarti bent žodį, Chairo akyse sužibo ašaros.  Nors sūnus bandė savo jausmus išreikšti žodžiais, jam pavyko išspausti tik kažkokius gomurinius garsus. Tėtis pasijuto labai nesmagiai, kad jį pravirkdė. Bet tąkart paaiškėjo, kad berniukas suprato, ką tėtis sako. Bėda buvo tik ta, kad jis negalėjo kalbėti.

Neilgai trukus tėvai pastebėjo, jog Chairas kartais imdavo greit bėgioti akimis lyg stengtųsi išreikšti savo mintis ar jausmus. Jis labai susierzindavo matydamas, kad jo nesupranta. Bet kai tėvai išmoko perprasti, ką sūnus „sako“ akimis, ir patenkindavo kokį jo norą, Chairo veide pasirodydavo platus vypsnys. Taip jis „pasakydavo“ ačiū.

Kad į užduodamus klausimus Chairas galėtų atsakyti „taip“ arba „ne“, viena logopedė pasiūlė tokią išeitį: kam nors iš mūsų pakelti rankas aukštyn — dešinė reikštų „taip“, kairė — „ne“. Šitaip nukreipdamas žvilgsnį į vieną ar kitą ranką, jis galėtų parodyti, ko nori.

Jehovos liudytojai triskart per metus rengia didelius sambūrius, kuriuose sakomos Biblija pagrįstos kalbos. Chairas visada itin jautriai reaguodavo, klausydamasis kalbos pasirengusiems krikštytis. Kartą, kai Chairui buvo šešiolika, tėtis jo paklausė: „Sūnau, ar norėtum krikštytis?“ Ryžtingas žvilgsnis į tėčio dešinę ranką akimirksniu parodė, kad jis to trokšta. Tada tėtis paklausė: „Ar maldoje Dievui pasižadėjai amžinai jam tarnauti?“ Ir vėl Chairas įdėmiai sužiuro į tėčio dešinę ranką. Buvo aišku, kad jis jau yra pasiaukojęs Jehovai.

Po kelių tokių „pokalbių“ biblinėmis temomis tapo akivaizdu, kad mano brolis supranta, ką reiškia krikštas. 2004 metais jis atsakė į patį svarbiausią gyvenime klausimą: „Ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?“ Savo apsisprendimą Chairas patvirtino pakeldamas akis aukštyn. Tai buvo iš anksto sutartas sutikimo ženklas. Taigi būdamas septyniolikos jis pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju.

2011 metais Chairui atsivėrė nauja galimybė bendrauti — žvilgsniu valdomas kompiuteris. Šis įrenginys fiksuoja akies rainelės judesius; taip ekrane suaktyvinamos piktogramos. Mirktelėjimas ar įdėmus žiūrėjimas į piktogramą  prilygsta spustelėjimui pele. Kad Chairui būtų lengviau bendrauti, buvo sukurtas piktogramų rinkinys, kur kiekviena jų reiškia tam tikrą frazę. Kai jis, pažvelgęs į kurią nors piktogramą, mirkteli, speciali programa ją atitinkantį tekstą perskaito balsu.

Biblijos pažinimui augant, stiprėjo ir Chairo troškimas dvasiškai padėti kitiems. Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą jis vis žvilgčioja tai į mane, tai į kompiuterį. Šitaip primena, kad užrašyčiau jo komentarą, kurį norės pateikti per krikščionių sueigą.

Sueigų metu jis kantriai ieško savo kompiuterio ekrane, kol susiranda norimą piktogramą, ir tuomet salėje pasigirsta įrašas. Kiekvieną kartą šitaip padrąsindamas bendruomenę, jis būna labai laimingas. Vienas iš Chairo jaunųjų draugų, Aleksas, sako: „Chairo komentarai Biblijos tema man visada daro didžiulį įspūdį.“

Be to, naujausios technologijos padeda Chairui pasakoti apie savo įsitikinimus. Viena, kaip jis tai daro — akimis suaktyvina piktogramą, kur nupieštas sodas, pilnas gyvūnų ir taikiai gyvenančių įvairių rasių žmonių. Tuomet iš kompiuterio pasigirsta įrašas: „Biblijoje užrašytas pažadas, kad Žemėje bus rojus, kuriame nebeliks ligų ir mirties. Apreiškimo 21:4.“ Jei klausytojas susidomi, Chairas suaktyvina kitą piktogramą, ir kompiuteris „prabyla“: „Gal norėtumėte su manimi studijuoti Bibliją?“ Neįtikėtina, bet mūsų senelis sutiko! Kaip nuostabu buvo matyti, kaip, padedamas kito liudytojo, Chairas lėtai mokė senelį iš Biblijos! 2014 metų rugpjūtį Madride vykusiame regioniniame kongrese senelis pasikrikštijo.

Chairo pasiaukojimas Dievui neliko nepastebėtas jo mokytojų. Viena iš logopedžių, Rozarija, kartą prisipažino: „Jei rinkčiausi religiją, tapčiau Jehovos liudytoja. Savo akimis mačiau, kaip tikėjimas Chairui suteikė gyvenimo viltį, nepaisant sunkios jo būklės.“

Mano brolio akys visada nušvinta, kai skaitau jam pažadą iš Biblijos: „Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“ (Izaijo 35:6). Nors kartais Chairą apima liūdesys, apskritai jis — optimistas. Tai įmanoma todėl, kad jo gyvenimas nuolat sukasi apie Dievą ir krikščionis bendratikius. Jo džiaugsmas ir tvirtas tikėjimas byloja, kad tarnyba Jehovai net sunkią akimirką suteikia vilties gyventi.