„Praėjus nedaug laiko po mano tėčio mirties vyras man pareiškė, jog susitikinėja su kita moterimi, – prisimena Džanet. – Netrukus, neperspėjęs ir neatsisveikinęs, susirinko savo daiktus ir paliko mane su dviem vaikais.“ Džanet susirado darbą, bet išlaikyti namui jos atlyginimo neužteko. Be to, ją kamavo ne tik pinigų stygius. „Mane gniuždė nerimas dėl naujų pareigų, užgulusių mano pečius. Jaučiausi kalta, kad vaikais negaliu pasirūpinti taip kaip kiti tėvai. Ir iki pat šiol nerimauju, kaip kiti žiūri į mane ir mano vaikus. Gal svarsto, ar viską padariau, kad išsaugočiau santuoką?“

Malda padeda Džanet valdyti jausmus ir puoselėti draugystę su Dievu. „Sunkiausia būna naktimis, kai viskas nutyla. Tada širdį dar labiau drasko neramios mintys. Užmigti padeda malda ir Biblijos skaitymas. Viena mano mėgstamiausių citatų yra Filipiečiams 4:6, 7. Čia rašoma: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui, ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir protus.“ Melsdamasi praleidžiu daug naktų, ir mane užlieja Jehovos ramybė.“

Paguodžiantys Jėzaus žodžiai apie maldą, kuriuos jis pasakė Kalno pamoksle, taikytini visada, kad ir dėl ko nerimautume: „Jūsų Tėvas, dar jums neprašius žino, ko jums reikia“ (Mato 6:8). Bet prašyti vis tiek reikia, nes malda – pirmas žingsnis norint artintis prie Dievo. Koks tuomet bus rezultatas? „[Dievas] artinsis prie jūsų“ (Jokūbo 4:8).

Malda toli gražu nėra tik savęs nuraminimas, kad išsakę rūpesčius geriau pasijustume. Jehova, maldų klausytojas, veikia labui tų, kurie jo nuoširdžiai  ieško (Psalmyno 65:2, Jr). Todėl Jėzus ir mokė savo sekėjus „visuomet melstis ir nenuleisti rankų“ (Luko 18:1). Turime nuolat prašyti Dievą vadovavimo ir pagalbos, žinodami, kad už tikėjimą bus atlyginta. Niekada neabejokime, kad Dievas gali ir nori mums padėti. Be paliovos melsdamiesi parodome, jog nuoširdžiai juo tikime (1 Tesalonikiečiams 5:17).

Kas yra tikėjimas? Visų pirma – Dievo, kaip asmens, pažinimas (Jono 17:3). Dievą pažįstame tyrinėdami Biblijoje užrašytas jo mintis. Šitaip sužinome, kad Dievas mato kiekvieną iš mūsų ir nori mums padėti. Tačiau tikrasis tikėjimas yra kur kas daugiau nei paviršutiniškos žinios apie Dievą. Tikėti jį taip pat reiškia pagarbiai su juo bendrauti. Suprantama, tokie ryšiai, kaip ir tarp žmonių, neatsiranda per dieną. Ilgainiui, kai geriau Dievą pažįstame, darome, kas jam patinka, ir jaučiame jo paramą, tikėjimas auga (2 Korintiečiams 10:15; Jono 8:29). Būtent toks tikėjimas ir padeda Džanet kovoti su nerimu.

„Ugdytis tikėjimą man padėjo tai, kad kiekviename žingsnyje jaučiau Jehovos ranką, – sako Džanet. – Ne kartą patyrėme didžiulę neteisybę. Karštai melsdavausi, ir Jehova visada mums parodydavo išeitį, kurios pati niekaip nebūčiau radusi. Dėkodama jam prisimenu, kiek daug jis dėl manęs yra padaręs. Jis visada mums padėdavo tuomet, kai to labiausiai reikėdavo. Jo dėka įsigijau tikrų draugų, krikščionių vyrų ir moterų. Jie visada atskuba į pagalbą, kai to reikia, ir yra puikus pavyzdys mano vaikams. *

Gerai suprantu, kodėl, kaip užrašyta Malachijo 2:16, Jehova sako: „Aš nekenčiu skyrybų.“ Juk nekaltajai pusei tai – skaudžiausia išdavystė. Nors nuo to laiko, kai vyras mus paliko, praėjo daug metų, kartais vis dar jaučiu tuštumą. Tokiomis valandėlėmis stengiuosi kam nors padėti, ir tai man suteikia jėgų.“ Šitaip pritaikydama Biblijos patarimą neatsiskirti nuo kitų, Džanet jaučiasi laimingesnė ir nepasiduoda nerimui * (Patarlių 18:1).

„Mane labiausiai guodžia tai, – sako Džanet, – kad Dievas yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“. Jis niekada mūsų nepaliks, kaip tai padarė mano vyras (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]). Džanet žino, jog Dievas nė vieno nemėgina tuo, kas bloga. Priešingai, jis visiems dosniai suteikia išminties ir jėgų kovoti su nerimu (Jokūbo 1:5, 13; 2 Korintiečiams 4:7).

Bet kaip tuomet, jei iškyla pavojus gyvybei?